Dvasinė pagalba

Vienas iš esminių principų paliatyviojoje pagalboje yra holistinis požiūris, atsižvelgiantis į žmogaus gyvenimo patirtį ir situaciją. Ji yra labiau orientuota į žmogų, apimanti individo egzistencijos fizinius, emocinius, socialinius, dvasinius, religinius (jei išpažįsta tikėjimą) aspektus. Dvasingumas – tam tikras požiūris į gyvenimą, parodantis kaip žmogus vertina gyvenimo įvykius ir kitus žmones, kaip į juos reaguoja. Tai ir suteikia gyvenimui tikrąją prasmę, yra gyvenimo tikslas. Tai du patys svarbiausi dvasingumo aspektai. Asmeninų santykių su artimaisiais žmonėmis pagerinimas (išsiaiškinimas, atsiprašymas, atleidimas, atsisveikinimas) padeda vieni kitiems atskleisti jų svarbą, teikia didelę dvasinę naudą. Mirštantiems žmonėms, kaip ir bet kuriam kitam, jų vertės patvirtinimas yra labai reikšmingas, ypač, jei jis anksčiau asmens vertę matavo pagal fizinę išvaizdą, patrauklumą ir socialinę padėtį – visu tuo, ką sergantieji praranda.
Tikinčiam pacientui labai svarbu religinė pagalba – malda, šv. Mišios, sakramentai, kuriuos gali suteikti dvasininkas. Jie sustiprina ir sutaiko su artėjančia mirtimi. Religinė pagalba mirštančiajam prilyginama Evangelijos, kurios “paskutinis žodis yra žodis apie gyvenimą, kuris nugali mirtį ir žmogiškajam mirimui atveria didžiausią viltį”, skelbimui.