Paliatyvioji slauga

Paliatyvioji pagalba reiškia tokią pagalbą, kuri apima visą asmenį – kūną, protą, dvasią – širdį ir sielą. Ji žiūri į mirimo procesą, kaip į natūralų ir asmeninį. Jos tikslas teikti geriausią gyvenimo kokybę, kokią galima turėti tuo laiku.
Nenuskausmintas, neišklausytas, nežinomybės prislėgtas pacientas greitai praranda jėgas tęsti kovą už gyvenimo dienų džiaugsmą.
Specialistai turi pripažinti medicinos ribas ir susilaikyti nuo bereikalingo gydymo. Svarbu atsisakyti iliuzijos, jog yra tik vienas būdas susidoroti su skausmu ir kentėjimu – jų pašalinimas. Reikia nepamiršti, jog visuminis skausmas (mirties baimė, išsiskyrimo nerimas, vienatvė, egzistencijos klausimai, jausmas, jog esi kitiems našta ir t.t.) negali būti gydomas vien tik medicinos priemonėmis. Tai reiškia, kad esant visuminiam skausmui, analgetikų veiksmingumas yra susijęs su galimybe gydymą derinti su svarbiais bendravimo santykiais. Sergantis žmogus reikalingas nuoširdžios užuojautos, o tai reikalauja meilės, kuri pasireiškia buvimu šalia, dėmesiu, supratimu, mokėjimu dalytis, dosnumu, geranoriškumu, kantrybe, dialogu. Svarbiau už medicinos personalo veiksmus yra žmogiška laikysena. Mokslinio ir profesinio išmanymo nepakanka. Būtina asmeniškai įsigyventi į konkrečią kiekvieno paciento būklę, būtina empatija.